Jobo 5

₁Tad šaukis! Ar atsakys tau kas nors?

Į kuriuos iš šventųjų tu kreipsiesi?

₂Iš tikrųjų širdgėla pražudo kvailąjį,

o pavydas užmuša lepšį.

₃Mačiau kvailąjį įleidžiant šaknis,

bet staiga ėmiau keikti jo buveinę.

₄Jo vaikai nesaugūs,

trypiami teismuose,

ir nėra kam jų apginti.

₅Jo pjūties derliumi naudojasi alkanieji,

grobdami jį net iš erškėčių;

jo turtų geidžia godieji.

₆Juk blogis nedygsta iš žemės,

vargas nesprogsta iš dirvos.

₇Ne! Iš tikrųjų žmogus gimsta vargti,

kaip žiežirbos kilti aukštyn.

₈Kreipčiausi į Dievą, tavimi dėtas,

ir Dievui pavesčiau savo bėdą.

₉Jo darbai didingi ir nesuvokiami,

nuostabūs ir nesuskaičiuojami.

₁₀Žemei jis duoda lietaus,

ir laukus palaisto vandeniu.

₁₁Kukliuosius jis išaukština,

o liūdintiems pakelia nuotaiką.

₁₂Sukčių užmačias jis taip sužlugdo,

kad jų rankos neranda naudos.

₁₃Gudruolius jis pagauna kėslaujančius,

jų suktus sumanymus paverčia niekais.

₁₄Dieną jiems darosi tamsu,

vidurdienį jie grabinėjasi tarsi naktį.

₁₅Bet beturtį jis gelbsti nuo jų nasrų,

nuo galingojo rankos.

₁₆Taigi bus vilties nelaimingajam,

nelabumas turi užčiaupti burną.

₁₇Tikėk manimi: laimingas žmogus,

kurį Dievas pataiso!

Neniekink Visagalio pamokos!

₁₈Juk jis sužeidžia, bet ir aptvarsto,

jo rankos nuplaka, bet ir pagydo.

₁₉Šešis kartus iš bėdos jis tave gelbės,

o septintą kartą nelaimė tavęs nebepalies.

₂₀Bado metu jis atpirks tave nuo mirties,

o kare – nuo kalavijo pavojaus.

₂₁Nuo ilgų liežuvių rykštės būsi apgintas,

negandoms siaučiant aplinkui nedrebėsi.

₂₂Iš žūties ir bado juoksiesi,

žemės žvėrių nebebijosi.

₂₃Dirvos akmenys bus tavo sąjungininkai,

laukiniai žvėrys elgsis su tavimi taikiai.

₂₄Matysi, kad tavo palapinė saugi,

apžiūrėsi savo avidę ir nieko nepasigesi.

₂₅Matysi, kad tavo palikuonys dauginasi

ir tavo ainija auga kaip žolė laukuose.

₂₆Į kapą nueisi žilos senatvės sulaukęs

kaip laiku nuneštas kviečių pėdas.

₂₇Tikėk manimi! Tai ištyrėme. Taip yra!

Klausykis ir dėkis tai į galvą!“